4 x 4



Keturi palaidoti brangūs žmonės, keturi – per mane atėję. Tokia mirčių ir gimčių statistika šiam momentui. Nebėra nei tėvų, nei senelių, esu sekanti eilėje. Bet iš patirties žinau, kad mirtis nežiūri į numerėlį tavo rankoje. Jaučiuosi surinkusi beveik visas savo giminės sielas, nes trys iš keturių mano vaikų gimė nepraėjus ne metams po artimo žmogaus mirties. Priglobėm ir iš kitos giminės. 

 

Google maps sako, kad laukiantis Jokūbo buvo aplankytos 7 šalys ir dvigubai daugiau skirtingų miestų. Bičiulė pasveikino su kūdikio gimimu tokiu tekstu – „sveikinu keliauninką, moterų teisių gynėją“, – manau, kad tikslesnių žodžių rasti nebūtų galima. Kai kuriems žmonėms tenka apsilankyti Europos Parlamente dar būnant mamos pilve. 

 

Vasarį sėdėjau aš sofkutės Airbnb šeimininkų bute Edinburge ir painia anglų kalba mėginau suformuluoti savaime ir taip painią mintį – kad su savo vaikų esminiais bruožais susipažindavau dar jiems esant pilve. Jokūbas – dar tuomet, kai nebuvo įsirašęs šio vardo į savo gimimo liudijimą – buvo sukalbamas ir prisitaikantis. Visgi visada būdavo aiškus taškas, kai jis pranešdavo apie savo poreikius. Aiškiai, garsiai ir nedelsiant. Tai supratau dar neštumo eigoje. Bemaž iki 6 mėnesio galėjau sakyti, kad neštumas mano gyvenimo nepakeitė – dirbau, pristatinėjau tyrimą, kažkiek skraidžiau, jaučiausi puikiai. 

 

Po ilgo skrydžio Edinburgas-Bergenas-Vilnius ištiko stiprus kojų venų uždegimas – tokia ligonė nesijaučiau dar niekada gyvenime. Google‘as perspėjo, kad tai gali būti giluminių venų uždegimas, kas reiškė, kad krešuliui nukeliavus į plaučius galiu mirti bet kada. Iki pavyko gauti vizitą pas gydytoją, taip ir jaučiasi. Numerėlis numerėliu, bet tam jaučiausi dar nepasiruošus.  Laimei, diagnozė buvo švelnesnė – pažeistos paviršinės venos. Vyras išmoko suleisti man vaistus, o aš verkdama žiūrėjau į mėlynėmis nusėtas šlaunis.

 

Kiti vadintų tai paikyste – lengva kalbėti apie savo nuojautas retrospektyviai, po to kai savo vaiką jau pamatei ir su juo susipažinai gyvai. Paikystė tai ar ne, laikausi minties, kad šis vaikas į pasaulį „prasmuko“. Įdomu, kad tai galiojo tiek kalbant apie pastojimo momentą (ką dar galima suprasti turint omeny tėvų lengvabūdiškumą), tiek apie gimdymą. Iki šiol nebūčiau patikėjus, kad ketvirto vaiko besilaukianti moteris gali „pražiopsot“ gimdymą, bet atrodo, būtent tai man ir nutiko. 

 

Neįtikėtina, kiek turi susisukti moters smegenys per neštumą, kad žinių, patirties, išsilavinimo ir racionalumo nestokojantis žmogus, prasidėjus intensyviam vėmimui, supainiotų sąrėmius su „apsinuodijau midijomis“??!! 

 

Važiavau į ligoninę „tik pastatyti lašelinės, nes vos pastoviu ant kojų“ iki priėmimo skyriaus darbuotojos klausimo kakton – ar tai gali būti gimdymas? Tai ne, eina 12 diena po termino, ir man pradeda aiškėti, kad matyt vis dėlto nesu iš tų, kurios „nepagimdys niekada“. Iš bent 20 punktų sąrašo - ką pasiimti į ligoninę važiuojant gimdyti – turėjau tik du rekvizitus – kairės kojos kompresinę kojinę ir laimę nešančius gimties marškinius. 

 

Laimė atėjo ne tuščiomis rankomis, bet šį tą su savimi atsinešusi. Jei šis vaikas norėjo prasmukti į šį pasaulį kuo mažiau pastebėtas, tai būtent tai jis ir padarė apeidamas visus terminus, gimdymo baseinus ir rūpestingai pasirinktus žmones, kurie bus šalia gimdymo metu. 

 

Šis gimdymas, kaip joks kitas, parodė, kad tai, su kuo nesusitvarkai gyvenime, kiš koją ir gimdymo metu. Mane varo iš proto nurodymas kokia poza gimdyti, bet lemiamu momentu su tuo sutinku. Kodėl? Paskutiniu momentu esu linkusi atiduoti atsakomybę už savo pasirinkimą kam nors kitam, ir gimdymo situacija tik švelniai klausia – ar noriu ir toliau taip daryti? 

 

Vienos konsultacijos metu mano psichoterapeutas atpasakojo epizodą iš neseniai matyto filmo. Jame moteris, paliekanti koncentracijos stovyklą, galėjo pasiimti su savimi tik vieną vaiką iš dviejų turimų. Jei nesugebės pasirinkti, žus abu. Jaučiausi panašiai perplėšta širdimi. 

 

Išgyvenau gyvenimo vidurvasarį su viskuo, kas jam priklauso – intensyvūs metai, būrelis vaikų, nesibaigiantys rūpesčiai, laukiuosi, vėl laukiuosi, ir vėl laukiuosi, dirbu. Sukamės kaip galim, kartais atrodo, kad iš paskutiniųjų. Šis gyvenimo etapas sutampa su močiutės ir tetos ligomis. Tėvus palaidojau gerokai anksčiau nei močiutę, todėl neturėjau jokio „buferio“, galinčio sušvelninti ir padėti. Pasirūpinti ištįsomus kartomis ir į tą, ir į aną pusę tiesiog fiziškai negalėjau. Turbūt tai buvo vienas sunkesnių pasirinkimų, kurį man ligi šiol yra tekę daryti. Emociškai palikdavau santykius anksčiau nei man brangūs žmonės palikdavo gyvenimą, nes kitaip negalėjau. 

 

Dabar ši pasišiaušusi galvytė yra tai, aplink ką sukasi visų mūsų gyvenimai. Gal tik išskyrus vyriausiąjį sūnų. Bet paaugliai visais laikas buvo patys sau pasaulio centrai. Vaiko placentą, gražiai vadinama namučiais, užkasėm po medžiu, kuris ne kartą mane gelbėjo neštumo metu – pritūpt, pasislėpt, atsikvėpt. Taip grąžinau skolą miškui ir prisidėjau prie gyvybės-mirties rato sukimosi. Dažnai vaikštinėju tame pačiame miške su vežimu ir praeidama pro tą medį mintimis padėkoju. 

 

Sakoma, kad rašymas užrakina pasakojimą. Žmogui metai, ir manau, kad jau atėjo metas tai padaryti[1].  

 


[1] Šio teksto juodraštį buvau apsaugojus slaptažodžiu, kuri pamiršau. Todėl šis pasakojimas ilgą laiką gulėjo užrakintas. Atsitiktinai radau svetainę, kur tekstą pavyko atrakinti. Jei ir jums taip kada nors nutiktų, ši nuoroda gali praversti –  https://www.password-find.com Įsipareigojau ja pasidalinti.