MaMOs apie fotografiją // SKAISTĖ

Skaistė – 2 metų Rapolo mama. Pažįstu nuo „kūdros“ laikų, kai susibičiuliavome virtualiai, o paskui ir gyvai. Vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris praktiškai nieko neišmano apie diafragmą ir išlaikymą, bet iš nuotraukų to nė už ką neatspėsi. Gyvų, įsimenančių momentų gaudytoja.

Tavo nuotraukose matau ne tik žmones, bet ir daug daiktų, aplinkos. Ką mėgsti fotografuoti labiausiai? Kur link krypsta tavo žvilgsnis?

Detalės. Tai turbūt būtų raktinis žodis, kas man patinka. Net jei fotografuoju žmones, tai vis tiek bent trumpam nuklystu į detalių lankas. Vertimasis per galvą – ne man. Esu stebėtoja. Mėgstu ieškoti įdomių fotografavimo kampų, žavi simetrija, patinka pagrindinį objektą palikti antrame plane, stebėti, kuo jis virsta. Labai svarbi šviesa, nuo jos kritimo kampo daug kas priklauso. „Pasikuisti“ gamtoje, įvesti ten žmogų – koks jis tampa peršviečiamas prieš objektyvą! Kartais pagalvoju, kad reikėtų išeiti iš komforto zonos, ir pabandyti prisikviesti nepažįstamų žmonių – nesu nė vieno taip fotografavusi. Taip išsirutuliojo, kad jau susidarė nemaža krūva stalų nuotraukų, jie tokie gyvi: garuojanti arbata, prakąstas sumuštinis, nelygintų skalbinių krūva, nugerta vandens stiklinė. Tokie maži paprasti netobuli dalykai ir traukia mano akį.

Kas fotografuojant yra smagiausia, o kas – sunkiausia?

Sunkiausias yra mano fotoaparatas, nes visa kita man – vienas malonumas. Fotografuoju sau, dėl savęs – egoistiškai svilinu juostas. Smagus yra pirmasis nuotraukų peržiūrėjimas, tada nulendu į kokį nors kampą, visus besiartinančius veju šalin ir tiesiog žiūriu. Smagu, kai pavyksta nufotografuoti taip, kaip planavai ir įsivaizdavai. Ar neįsivaizdavai, bet kažkas pavyko. Juk kaip juostinė fotografija be magijos? Gal kartais yra sunku nefotografuoti. Išgyventi akimirkas be objektyvo. Telefoną lengva ranka galiu nustumti į šalį, o „Zenitas“ kažkokiu būdu sugeba prilipti, tapti mano dalimi, ir tada, žiūrėk, vėl stebi pro tą skylutę: akis pro akį.

Koks Tau įprastas fotografavimo tempas: kiek juostų / kadrų išfotografuoji per mėnesį?

Tas ritmas – tai kaip keturi mūsų metų laikai. Pats lėčiausias, mažiausiai kadrų išsireikalaujantis laikas – žiema. Tada, kai virš galvų pakimba cepelinų spalvos dangus, mano fotoaparatas mieliau lieka namuose, retai jį pasiimu į kasdienius šlapius pasivaikščiojimus. Tuomet ir vienos juostos mėnesiui pakanka. Pats ritmiškiausias metas – vasara. Šviesa, spalvos, atostogos. Vien jos kiek kadrų sutalpina. Kažkada iš Gruzijos grįžau su 10 išpampusių juostų: beveik po vieną juostą vienai dienai. Ruduo, pavasaris – labai mano objektyvo mėgstami, tada tikrai bent 2 juostų per mėnesį reikia. Bet kur dar įvairios išvykos, šventės, nuotykiai – visko nesuplanuosi. Būna ir taip, kad prisidedi juostų, o grįžti su vos keliais kadrais ar visai „nepažadinta“ juosta. Manau, labai svarbu yra įsiklausyti į save, ir nefotografuoti tik dėl to, kad fotografuotum.

Ne paslaptis, kad fotografuoji į juostą. Kokias juostas naudoji dažniausiai, kur jas perki?

Mano juostų pasaulyje karaliauja „Kodak“. Žemesnes pareigas užima „Fujifilm“, „Agfa“ (visos dažniausiai iso 200). Su didele nostalgija prisimenu Berlyne atrastas „DM Paradies“ juostas: pigios, jaukių, sodrių spalvų. Nebegamina, deja. Šiuo metu mano taškas – „VilbraFoto“. Kartais, jei pamatau pasiūlymą, nusiperku ir pasibaigusio galiojimo juostų. Dabar atėjo toks metas, kad reikia iš anksto jomis pasirūpinti, nes nenueisi į artimiausią prekybos centrą ir it kokios duonos nepasičiupsi, o anksčiau juk būdavo galima panašiai pasielgti. Mano kišenėse – dažniausiai spalvotosios, bet negaliu nepaminėti ir juodai baltos rankinio ryškinimo „Agfa 100“, kuri manęs dar nė karto nenuvylė. Turi ji kažkokio parako.

Ar daug nuotraukų atspausdini popieriuje, ar rėmini jas? Papasakok plačiau apie tai, kokiu pavidalu nuotraukos gyvena Jūsų namuose.

Dabar, kai namie marširuoja mažas žmogus, du kartus per metus atsispaudinu nuotraukas, kurias dedu į šeimos albumus. Tai ne pati lengviausia dalia, net ir fotografuojant juosta, ir neturint tūkstančių kadrų. O kur dar dėsningas nuotraukų  įkraustymas į albumus: čia vaikas dar mažesnis, o čia jau didesnis, o gal atvirkščiai. Tas procesas, kai pagalvoji, padeda iš naujo išgyventi praėjusias akimirkas. Albumai – ateičiai, taip pasakyčiau. Mano vaikystės albumas, tiksliau, koks tai albumėliukas, yra vos kelių puslapių storumo (plonumo), tai labai noriu, kad sūnus turėtų tikrų savos vaikystės atspindžių. Namuose nuotraukų nerėminu, tokiu pavidalu tik dovanoju, bet irgi retai. Mano namai nekalba, kad aš fotografuoju.

Žinau apie Jūsų šeimos sprendimą neviešinti savo vaiko nuotraukų internetinėje erdvėje. Galėtum jį trumpai pakomentuoti?

Kai pradėjau lauktis, su vyru vienbalsiai nusprendėm, kad mūsų vaiko nuotraukos internete nešmėžuos. Ir dabar, jei noriu įkelti vaizdą, kur matosi sūnus, bet nesimato veido, visada prieš tai dar pasitariu su vyru. Aš negalvoju apie tiesiogines grėsmes, neturiu kažkokių baimių dėl galimo tų nuotraukų panaudojimo piktiems kėslams. Tiesiog noriu, kad sūnus gyventų realų gyvenimą, neįžengdamas į virtualų. Kai užaugs, pats galės valdyti savo internetines erdves. Ir jei kada nors paprašys padaryti profilio nuotrauką kokiam nors socialiniam tinklui, mielai jam padėsiu. Bet ne dabar.

Trys šiuo metu mėgstamiausi fotografai.

Nesu akyla sekėja, todėl paminėsiu vieną. Jana Martish iš Slovakijos. Kai netyčia atradau jos nuotraukas, tai nė nemirktelėjusi parašiau jai žinutę – man tos nuotraukos tokios artimos manosioms pasirodė. Tik šimtą kartų gražesnės. Gaila, fotografė angliškai nekalba, todėl mūsų pokalbis neišsirutuliojo.

Vienas patarimas tėvams, fotografuojantiems savo vaikus.

Norėkit fotografuoti. Bet kokia technika. Ir kuo daugiau verkiančių, pykstančių ar liūdinčių vaikų nuotraukose, juk ne tik iš šypsenų susideda maži-dideli jų pasauliai.

Daugiau Skaistės nuotraukų:

https://www.facebook.com/odejuostai/

http://www.www.fotokudra.lt/aut.php?aut=452