POKALBIS // MS



Papasakok apie „Lingą“.


2008-ųjų spalis. Gedimino prospektu ėjau... dulksna į veidą dulkė.

 

Tu – iš tų, kurie vienodai gerai fotografuoja gamtą ir žmones.

Žmonės ir gamta vienas nuo kito nesiskiria. Tvarka yra visur vienoda. Vis tiek aplinkoje ieškau būtent jos. Kartais surandu ją iš karto, paprastai, o kartais užtrunku. Būna, iš esmės matau, kad kadre yra ta reikalinga tvarka, bet sugaištu laiko, kol suprantu ir identifikuoju, kokie konkrečiai reiškiniai ją sudaro, ir kaip tai pateikti. Kartais nesugebu identifikuoti. Bet kuo toliau, tuo paprasčiau: kad tikslą pasiekčiau, ir tiek. Juk žmogus visada ieško tvarkos, harmonijos, to, kas gražu.

 

Tuomet ką manai apie meną, kuris trikdo ir rodo negražius, žiaurius dalykus?

Mano supratimu, meno esmė: skleisti harmoniją ir grožį.  O tie reiškiniai, kurie trikdo, rodo negražius ir žiaurius dalykus, iš viso – ne menas. Išskyrus atvejį, kai toks vaizdas žmogų skatina tapti geresnį, gražesnį. Kitu atveju – daugelis autorių tiesiog neatsakingai eina lengvesniu keliu, manipuliuoja. Vertinu itin neigiamai.

 
Ką manai apie konceptualų meną?

Man tai ne menas. Žaidimai. Kartais įdomūs.
 

 


Prisimenu, esi pasakojęs apie matematines „formules“, kurios slypi už gerų fotografijų. Vis dar tiki tuo, kad egzistuoja komponentai, kuriuos tinkamai sudėliojus, fotografija bus paveiki?

Taip. Ne tik tikiu kaip į kažką abstraktaus, bet taip ir yra. Mokslas įrodinėja tuos dalykus  – pradedant nuo  „fi“ – aukso pjūvio. Menas (fotografijos, muzikos, dailės, kino, rašto) yra niekas kitas, tik matematika. Nieko daugiau. Fotografijoje kalba eina ne tik apie vaizdo tvarkingumą, bet ir apie jos sukeliamus pojūčius ir visokeriopą krūvį. Nuotrauka kalba tik vaizdu. Juo ji perduoda informaciją, kuri sukelia, aktyvuoja pojūčius, o šie – padarinius smegenyse. Man fotografija sukelia viską: judesius, garsus, kvapus, ir dėl to – net fizinį pojūtį. Tai judesių, garsų, vaizdų, kvapų nuotrupos, kurios leidžia neįtikėtinus dalykus. Jos ištaršo mane po milimetrą, nuramina, hipnotizuoja, leidžia prisiminti kiekvieną jau nugyventą akimirką ir vėl ją pajusti, išgyventi. Prisiminimai man  – tai narkotikas. O fotografija, kaip A. Sutkus citavo vieną klasiką, tai tik prisiminimas, ir nieko daugiau. Kiek aš ką nors išmokstu vertinti, tai tik dėl atsiminimų, kuriuos išgyvenu. Jų projekcijų ieškau dabartyje ir taip kuriu ateitį. Nes man tai tikra, jauku, saugu.

 
 

Niekada negalvojai, kad menas yra tas „likutis“, kuris lieka po matematikos? Tvarkinga kompozicija, aukso pjūviai, tinkama ekspozicija – tai amatas. Tačiau matematika neturi to emocinio, ikikalbinio likučio, kuris ir sudaro meno esmę. Juk būna, žiūri į nuotrauką – joje viskas tvarkoje, bet kadro nėra. O kitu atveju kadras yra, ir niekaip negali paaiškint, kodėl. Panašiai žmonių santykiuose: viskas gerai, bet netraukia, arba viskas blogai, bet laiko lyg kokie nematomi saitai. Nebent pernelyg mažai žinau apie matematiką ir intuityviąją jos pusę. 

Manau, kad tas „emocinis, ikikalbinis likutis“  irgi yra tik matematika. Visi tie nematomi saitai – irgi matematika.

 
 

Kas tau yra fotografija?

„Tai tik prisiminimas“ ir nieko daugiau.  Bet tai reiškia viską. Tai reiškia, kad galiu vėl pamatyti tokią pat šviesą, tikrą šviesą, tokį patį jos bangos dažnį, stiprumą, jos raštus, kokie jie buvo kažkada.

 

Bet kažkoks paradoksas čia vis dėlto yra. Taigi sukelti prisiminimą – juoko darbas. Daug dalykų tai gali: pažįstamas kvapas, žmogaus veidas, matyta mimika, tiesiog atsitiktinai supuolusi asociacija galvoje. Be to, „tik prisiminimą“,  man atrodo, puikiai sukelia bet kokios nuotraukos: pamačiau, „nutraukiau“ elementaria „muiline“, negalvodamas nei apie kompoziciją, nei grožį. Bet juk kai fotografuoji, nedarai to bet kaip: ieškai, išlauki, paklūsti šviesai. Fotografuodamas ne tik užfiksuoji, kad kažkas buvo, bet  ir tai, kaip tu tai matei. Klausimas apie tai ir būtų: kam dėti pastangas fotografuoti gerai (plačiąja šio žodžio  prasme), jei fotografija – tai tik prisiminimai, kuriuos iš esmės gali sukelti bet koks fotografavimas?

Teoriškai tu teisi, bet juk pati turi žinoti, kad nėra taip. Gal ne visi daiktai, kurie kažką primena, verčia išgyventi tą prisiminimą? Gal toje išgyventoje akimirkoje yra daugiau dalykų, kurie prisimintini? Gal, pavyzdžiui, vasarą, gamtoje, vienas žmogus matys pievą, debesis ir  prisimins juos, kitas – žolės kvapą ar kokios smilgelės lingavimą, o gal – vasaros karštį bei  būseną, kurios tuo metu buvo: ką galvojo, kaip jautėsi. Man menkiausia nuotrupa – tikras  garsas, vaizdas, kvapas, judesys – iššaukia, įveda į tą „prisiminiminį sustingimą“.  Jei „muilinės“ „nutrauktas“ vaizdas bus prastas,  aš atsiminsiu ne dėl jo, o dėl pačios fotografijos kaip daikto, kurį paliesčiau, matyčiau visokius užrašėlius.


Bet juk yra nuotraukų, kurios beveik visus paveikia. Vadinasi, esama kažkokių bendrų nematomų reiškinių, siejančių mus visus. Manau, kad jie paaiškinami paprastai – matematika.
 

Kalbant dar apie prisiminimus. Iki šios minutės aš ieškau vienos fotografijos, kurią mačiau, kai man buvo 3-4 metai. Toje juodai baltoje nuotraukoje buvo moters portretas su išplaukusiais žėručiais pirmam plane. Tėvai turėjo tą albumą. Atsimenu jo formatą, atsimenu kitas jame buvusias fotografijas, bet niekaip  nerandu (nes taip pat atsimenu, kad sesuo jį suplėšė). Tėvai irgi neatsimena, kokį tada turėjo, todėl daug metų ieškau ir supirkinėju senus fotografijų albumus.
 

 

Kai „matai kadrą,“ esi jame, o ne kartu su šalia esančiais žmonėmis. Tam tikra prasme, dėliodamas savo kadrus, išnaudoji tuos žmones, jų judėjimo trajektorijas, veido bruožus ir jausmus. Kaip jautiesi dėl atstumo nuo kitų, kurį sukuria fotoaparatas ir fotografavimas kaip procesas?


Šiaip tai to atstumo visiškai nėra, jei fotografuoji tuos žmones. Nes į fotografuojamą „įlendi“.  O jei kitus... Suprantu, ką nori paklaust, bet ta būsena – išvestinis individualus dalykas. Aš jos neturiu, todėl sunku atsakyt.

 
 

Fotoaparatas nurengia fotografuojamą, bet paslepia fotografuojantį. Paskui galvoju: o gal atvirkščiai?


Nepaslepia tikrai. Fotografą tai tikrai nurengia, bet ne visada – fotografuojamą.

 


Pasiniai portretai – kodėl jie geriausi?


Man jie yra įdomūs. Žmogus savo noru ar „prievarta“ pastatomas prieš objektyvą, toks jis – tikros būsenos. Iš tos paprastutės fotografijos galima nuskaityti labai daug informacijos. Žmogus disciplinuojamas – ir dėl to labai atviras. Atviras, nes reaguoja į discipliną. Ne išore – kaip kad pasiekiamas tikslas disciplina, bet vidumi: pritaria, nepritaria.

 


Kokią įtaką fotografuojant turi metų laikai?

Kiekvienas metų laikas turi savo specifinę šviesą. Ir ta šviesa valdo  – aš ja seku, kiek įmanoma. Tai ji prieš save pastato, tai siūlo prie žemės spaustis, tai laukt, kol jos nebus, arba atsargiai tiesiogiai ją panaudot.

 
 

Erzindavai žmones sakydamas, kad, prieš skenuodamas juostą, perbrauki ją kilimu, kad daugiau dulkių priliptų. „Apie ką“ tau kalba dulkės ir kiti neva juostos brokai?

Tai jie sudaro bendrą vaizdą, o tas vaizdas – potyrius. Galvojau, kaip žmogus mato, kaip priima vaizdus. Supratau, kad mato „nešvariai“, netolygiai, netiesiai... Bet pasiima iš to vaizdo idealų, švarų, tiesų krūvį. Nežinau, kaip paaiškint žodžiais tuos plonyčius virsmus. Pati pabandyk suprast. Todėl ir juostelinis vaizdas dažniausiai yra pasąmoningai priimtinesnis dėl to perteikiamo vaizdo kultūros. Ir gal dar dėl to, kad juosta, skaidrė, perleisdama per save šviesą, – pagal fizikos dėsnius – suteikia jai tą pačią bangą, buvusią ją kuriant. Todėl galima sakyti, kad mes kažkuria prasme matome tą pačią šviesą, kokia ji buvo tada seniai. Gal todėl ji mus taip konkrečiai paveikia?
 

Manau, kad visi atsakymai yra kažkur netoliese ir jie yra labai paprasti. Kuo greičiau ir kuo daugiau tų atsakymų surasiu, tuo geriau sugebėsiu kurti tikrąsias fotografijas. Kol kas labiau vadovaujuosi intuicija ir nuojauta. Todėl fotografijoje man nėra tikrų mokytojų ir autoritetų. Aš pats viską atrandu ir pasitikiu tik savim, nes žinau, ko ieškot.

 

Galėtum pavardinti? Mėgstamus fotografus. Juosteles.


Beveik visi „senieji“ lietuviai fotografai.
 

Juosteles...Rolley 400s, kitokios stambiagrūdės, o spalvotos – beveik visos, tik įvairiomis situacijomis kitokios. Bet irgi mėgstu grūdą.
 

 

Kaip kurtas „Atsisveikinimas“?


Kine. Kai pamačiau, kur link krypsta scena, tada ir fotografavau. Pavadinimą jau tada netiesiogiai turėjau galvoj. Ieškojau tokios būsenos aplinkoj.

 

Ta prasme, nufotografavai sceną iš kino filmo?


Taip, ta prasme.

 


Ar tave įkvepia fotografuoti kinas?

Taip. Dievinu kiną.

 
 

Šeimos, kasdienybės fotografija.     
       

Pati mieliausia, informatyviausia, žiūrimiausia.



 
 
brum
(2012 09 28 11:42)
:) matematika ir atsiminimai yra saldu