maMOs apie fotografiją // ERIKA

Šio pokalbio istorija – labai paprasta. Eriką – 13-mečio Joginto ir pustrečių Smiltės mamą – pradėjau sekti Instagram’e. Paskui paskaičiau pokalbį su ja „Lamų slėnyje“. O tada užsimaniau pakalbinti ir pati. Man atrodo, Erika nedaro griežtos skirties: čia – mano nuotraukos, o čia –  gyvenimas. Todėl ir pokalbyje viskas susipynę.

Koks buvo Tavo kelias į fotografiją?

Man visada patiko fotografuoti. Labiau gal – juostiniu aparatu. Dar studijuodama gavau dovanų Pentax kamerą. Vėliau ją iškeičiau į kitą, ir taip keliavau per keletą kamerų pažindama jas. Patiko tas triukšmas, neryškumas. Toks buvo laikas tada. Vaikščiojau su ilgu odiniu paltu ir fotoaparatu tais devyniasdešimt kažkelintais metais.

Ir dabar turiu juostinių aparatų keletą, plačiajuosčių, lomo skirtingų; žaidžiau su pasibaigusio galiojimo juostomis. Su vyru pasislėpę vonioje gaminome nuotraukas. Labai įdomus procesas, nors iki galo jo neperpratau. Niekada  neturėjau noro fotografuoti telefonu. Visada keliauju su fotoaparatu: ar į kiemą pasivaikščioti su vaikais, ar į gamtą... visada su juo.

Mane daugelio dalykų išmokė vyras. Jis žino techninius dalykus, o aš – ­­labiau kompoziciją. Neseku fotografų, neturiu savo mėgstamiausio. Yra labai daug padrikų nuotraukų; užfiksuotų emocijų, patinkančių dalykų. Svarbu jausmas. Tas gražu ar negražu yra labai intymus dalykas, asmeniškas, todėl nesiginčiju dėl grožio niekada. 

Galvojau bandyti fotografuoti rimčiau, bet, manau, tam turi ateiti laikas. Dar neturiu vizijos; visa, kas dabar yra – tai mano kasdienybes dienoraštis. Tarsi foto blogas, eksperimentai, per kuriuos gal ir gims kažkas.

Socialiniai tinklai – šiais laikais fotografijas dažniausiai matome ir jomis dalinamės būtent ten. Pati seku Tavo nuotraukas Instagram’e. Ar turi kokią nors dalinimosi nuotraukomis socialiniuose tinkluose strategiją?

Anksčiau nemaniau, kad tai darysiu, bet Instagram man patinka. Lyg rašyčiau tinklaraštį per nuotraukas. Kažkada galvojau, kokia to prasmė, bet supratau, kad man tiesiog įdomu dalintis ir atrasti. Manau, visiems patinka tos gautos širdutės – šitaip pamaloninam savo ego. Nors jei atvirai – pirmiausiai tai darau sau. Sekėjų skaičiaus nesureikšminu. Man daug svarbiau bendravimas, bendrystė. Labai džiugina komentarai, diskusijos, asmeninės žinutės.

Tuo pačiu man tai ir būdas viešinti savo parduotuvėlę.

Gal kada to nebesinorės, tai ir nebedarysiu. Šiuo metu esu patenkinta savo atradimais, komunikacija. Bendrauju su skirtingų šalių žmonėmis. Tik reikia mokėti atsirinkti. Jei dėčiau vien akim gražias nuotraukas, manau, pabostų. Noriu tikėti, kad mano nuotraukose yra jausmų. Labai stengiuosi tą parodyti, aprašyti. Pati skaitau kitų rašomas istorijas ir man tai patinka.

Tavo nuotraukos iš esmės ramios tiek savo turiniu, tiek forma, o iš interviu „Lamų slėniui“ sužinau, kad ramūs esat apskritai visa šeima: ir sūnus, ir Tu pati, ir ypač vyras. Atrodo, kad net dukra, kuri dar mažytė, ir ta – ramybės įsikūnijimas. Ta ramybė man ramybės neduoda. J Todėl noriu paklausti: ar turit gyvenimiškų rūpesčių, kurių žiūrovas nepamato nuotraukose? Su tuo susijęs ir platesnis klausimas: kaip atsirenki, ką fiksuoji, ką nori prisiminti; kokius momentus rodai?

Manau, čia prigimtiniai dalykai. Viduje nesu rami, manyje labai daug visko. Ta ramybė gal pačiame mūsų bendrame gyvenime labiau atsiskiedžia. Neskubam kažko siekti, lėkti, bėgti. Išlaukiam savo laiko, vakarojam lėtai. Triukšmo tikrai būna, ypač su vaikais. Nemėgstu chaoso, nors kartais pati jį ir sukuriu. Būna, net nevažiuojam kažkur, jei matom, kad bus streso vienam ar kitam. Išlaukiam, susiplanuojam. Su laiku gal ta ramybė atėjo. Atėjo atmetimas nereikalingų daiktų, pradėjau labiau vertinti namus ir santykius. Ėmiau kaupti nuotraukas, o ne rūbus ar batus. O sėsli buvau visada. Nors mėgstu ir avantiūras, ypač kelionėse. Esam su vyru ir į Indiją mėnesiui be jokio rimto maršruto važiavę ir į Prancūziją tiesiog paieškoti „tos“ savos vietos.

Neidealizuoju savo šeimos ar savęs pačios, bet mane veža mūsų žiūrėjimas ta pačia kryptimi ir sugebėjimas kalbėtis. Pasirėkavimų nėra, nes juk mes visi skirtingi ir savaip į viską reaguojam. Tad negali pykti, jei vienam purvini batai nieko tokio, o man tai jau kažkas labai negero. Kam trukdo, tas ir imasi kažką keisti. J Čia buitis, o joje chaosas kartais – visai smagu. Tuomet nesustoji.

Fotoaparatas visada guli šalia. Akimirkas fiksuoju beveik kasdien. Tai mūsų kasdienybė. Jis netrukdo užsiimti mėgstamais dalykais, nes specialiai nedėlioju. Nebent noriu pažaisti su šviesa ir šešėliu. Tuomet klausiu mažosios, ar gali atsistoti vienur ar kitur, kad galėčiau padaryti gražių nuotraukų. Klausiu jos nuomonės. Ne, vadinasi, ne. Neverčiu stovėti. Ir, žinoma, turiu asmeninių nuotraukų, momentų, kurie yra labai asmeniški. Nejaučiu poreikio jų viešinti, ypač dėl vertinimo ir saugumo. Gal ir drąsos nėra tiek. Ar tiesiog nesinori.  

Kiek žinau, estetika ir sąmoningo vartojimo idėjos Tau yra gana artimos. Kruopščiai renkiesi daiktus sau, dukrai, namams, savo interneto parduotuvei. Ar šios idėjos kažkaip atsispindi Tavo santykyje su nuotraukomis?

Sąmoningas, atsakingas vartojimas man labai artimas. Lengva, kai atlaisvini spintą nuo to, ko nedėvi, kai lentynose nugula tie daiktai, kurie turi santykį su mumis, kai atsisakai daug pirkti. Tas išlaisvina mintis.

Nuotraukų turiu nemažai. Savo pačios rankomis ryškintas ir darytas laikau atskiroje dėžutėje, kurią kažkada padovanojo tėtis. Skaitmeniniu pavidalu darytas kol kas archyvuoju pagal metus. Visada jas peržiūriu, atsirenku, struktūruoju. Telefonu darytų neturim, nebent trumpus video. Nuotraukas atsirenku tikrai atsakingai. Nededu dėl dėjimo. Noriu pasidalinti, parodyti, įkvėpti. 

Patarimas tėvams, mėgstantiems fotografuoti savo vaikus.

Nesu fotografė, bet iš patirties sakyčiau, kad svarbu išgirsti savo vaiką ir atskleisti jį tokį, koks jis yra. Nuotraukomis galima sukurti įvairių iliuzijų, bet aš matau, kada netikra gaunasi ta mano vaiko nuotrauka. Kai jis nėra jis.

Daugiau autorės nuotraukų galima pamatyti:

https://www.instagram.com/bu.ku.ku/