Pastebėjimai apie fotografavimą
Supypsi mobilus: „Palikai pas mane Leikos dangtuką“ (09-Vas-10).
Pagalvojus apie Leicą iš atminties iškart iškyla keli žmonės, tarp kurių ir Gintautas Trimakas su į palto apykaklę įsegtu gražučiu, mažu ir raudonu Leicos ženkliuku. Ir kitom smulkmenom: visada iš dviejų puodukų geriama kava iš aparato (nes jo skaičius – du), įpročiu fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu nežiūrėti į pirmą nufotografuotą vaizdą iškart jį uždengiant bet kuriuo atsitiktiniu, betarpišku, bet tobulai pedagogišku santykiu su studentais, kiek aš jų mačiau.
Prieš kurį laiką pradėjau lankyti jo fotografijos kursą. Dar prieš kurį laiką pradėjau rimčiau fotografuoti. Prieš visą amžinybę tai darė mano tėtis. Gal ir jūsų, nes žinau, nemaža dalis mano kartos žmonių dar prisimena foto chemijos įsigėrusias naktis, praleistas prie raudonųjų lempų užtamsintose virtuvėse ar vonioje ryškinant ir spausdinant nuotraukas.
Kad būtų aiškesnis bendras šio straipsnio kontekstas, turiu pasakyti, kad šiuo metu fotografuoju tik į juostą, tad analoginės fotografijos specifika ir remsiuosi. Taip pat tai, kad šis mano straipsnis labiau ne apie fotografiją, o apie fotografavimą kaip procesą. Turėjau progos ir noro apie tai pagalvoti lankydama kursus, dalyvaudama fotografijai skirtose internetinėse erdvėse, kalbėdama su visais tais žmonėmis, kurie į mano gyvenimą įtaikė per fotografiją. Taip pat čia nebus nei daugybės pažintinių nuorodų į žymių fotografų darbus, nei protingų citatų. Žinote patys, kur tai rasti. O aš tik lėtai ir su pasimėgavimu padėliosiu šiokią tokią fotografavimo patirtį.
Žinoma, fotografija ir kursai ėjo savo vaga, gyvenimas – savo. Cituoju G.Trimaką, sėdintį ant stalo: „Jei negali tolti, reikia artėti.“ Turėjo omenyje gana tipišką sunkumą, su kuriuo susiduria pradedantys fotografuoti – tarsi vis kas nors trukdo atsitraukti, pavyzdžiui, tvora ar siena, ir nepavyksta įtalpinti į kadrą tiek erdvės, kiek norėtųsi. Šioje vietoje prastai susiūsiu tekstą, nes ko gero, neįstengsiu ir net nesistengsiu paaiškinti, ką man tuo metu reiškė tas posakis. Pasakysiu tik tiek, kad buvo šiek tiek netikėta, jog kai kurie pastebėjimai apie fotografiją keistai tiko ir gyvenimui.
Kai kurie čia įvardinti dalykai dabar atrodo paprasti ir tartum akivaizdūs. Bet dabartinis jų aiškumas išsinėrė iš daugybės kadaise galvoje susispietusių vaizdų, minčių krebždelyno, pasivaikščiojimų su G.Trimaku, grupe ir fotoaparatu po miestą, įvairaus pobūdžio sėkmių ir nusivylimų, patirtų atliekant fotografines užduotis.
Kuo ilgiau fotografuoju, ir kuo ilgesnį laiko tarpą apima mano fotografijos, tuo dažniau jas vartydama suprantu, kad kai kurie įvykiai, kurie fotografavimo momentu atrodė tarsi net nelabai verti būti užfiksuoti, neypatingi, laikui bėgant darosi vis brangesni. Kartais būni taip užsisukusi į namų virtuvę, vaiko laukimą ar tiesiog laiko leidimą kartu su šeima, kad net mintis kažkaip visa tai fiksuoti į galvą neateina. Nes viskas pernelyg artima, o fotografuodamas bent jau kuriam laikui iš viso to iškrenti ir pažvelgi iš šalies. Po kiek laiko žiūri ir prisimeni. Tas ir kelią nuostabą. Prisimeni tos dienos nuotaikas, orą, ir dar visą trapią įvykių grandinę. Viena užfiksuota smulkmena traukia iš atminties daugybę istorijų, gerokai peržengiančių konkrečios nuotraukos ribas.
Tai dabar atsiminiau, kai kažkurį šeštadienį susirinkę laukėme Trimako pamokos. Atėjęs dėstytojas pradėjo pasakoti apie pirmo įspūdžio fiksavimą. Kaip dažnai, šiek tiek padrikokai, visai ne tvarkingai sudėliotų paskaitų stiliumi. Be ypatingos didaktikos. Tiksliau su labai ypatinga didaktika, kurios ypatingumas ir buvo tas, kad viskas į galvą įlįsdavo ne sausų teorijų pavidalu, bet per patirtį, pamąstymus, tiesioginį dalyvavimą, per ryšį su mano patirtimi. Ir nieko – prisimenu iki dabar. Apie tą pirmą įspūdį, kuris niekada nesikartoja. Kai kurias vietas užfiksuoji vėliau, ateidamas nebe pirmą kartą, nes anąkart neturėjai fotoaparato, nebuvo juostos, nusiteikimo ar dar ko. Bet to pirmo įspūdžio nepakartosi, todėl svarbu jį išgyventi, išgryninti ir užfiksuoti teisingai. Vėliau tas pirmasis gali padėti ištraukti iš atminties daugybę kitų tos dienos ir vietos detalių, nuotaikų ir nuotykių.
Gražiausias dalykas, kurį kada nors teko girdėti apie juodai baltos ir spalvotos fotografijos skirtumą, girdėtas irgi iš Trimako lupų. Turbūt dažnai kam pasakojama istorija apie jo dukrą, kurią dar mažą tėvai buvo nuvežę atostogų prie jūros. Tėtis norėjo nufotografuoti ją prie jūros. O mergaitė labai pasipiktino ir nesileido fotografuojama į juodai baltą juostelę. „Juk juodai balta yra šiokiadieniams, o jūra – tai šventė, atostogos!” Atostogoms reikia spalvotos juostos ir ne kitaip.
Rinkdamasi juosteles pasikliaunu savo nuojautom, nuotaikom, metų laikais ir pinigine. Pastebiu, kad žiemą išnaudoju daug juodai baltos juostos, o pavasarį ir vasarą beveik vien spalvotą.
Prieš kurį laiką skaitmeniniai fotoaparatai tapo prieinami daug kam. Kilo gal ir laikinas, bet nesunkiai pastebimas fotografavimo bumas: padidėjo domėjimasis fototechnika, išpopuliarėjo fotografijos kursai ir specializuoti forumai. Ir kartu žmonių kompiuterių aplankaluose atsirado begalybės vienas į kitą panašių kadrų, kurių jie niekada nepasižiūri.
Dabar galima nusipirkti visokių gardumynų. Bet kepu pyragus namuose. Tai darydama prisimenu savo mamą, kuri to ir išmokė. Nes noriu kad ir mano vaikas prisimintų ne malimąsi po prekybos centrą, bet kvapą, laukimą, prie rankų limpančią tešlą ir geriau jau malimąsi po namus. Tai, kas juslu, apčiuopiama ir kūniška man visuomet asocijavosi su tikrumu.
Kai kurie prisiekę juostos mylėtojai sako, kad juosta turi sielą. Nesu linkusi misifikuoti, tačiau tvirčiau jaučiuosi, kai vaizdas patenka ant juostos emulsijos. Patinka vynioti juostą į ryškinimo bakelį, merkti į fiksažą, akies krašteliu užmatyti pirmąjį vaizdą ir lengviau atsikvėpti – pavyko. Patinka susegti juostas segtukais ir džiovinti jas pakabinus ant karnizo miegamajame ar ant lempos svetainėje. Laikyti prispaudus knygomis jas tiesinant prieš skenavimą. Braukti dulkes prieš skenuojant. Ginčytis iki pažaliavimo, kad „dulkių tai jau aš su Photoshop'o programa tikrai nerinksiu, nes jos "priduoda" tikrumo.“ Sveiku protu nepaaiškinami suaugusiųjų žaidimai, vadinami kultūra.
Terapinė fotografijos funkcija
Išsitraukiu savo užrašų knygutę, kurią turėjau skrisdama lėktuvu, ir cituoju: „Va štai dabar skrendu ir vietoj to, kad nerimaučiau (nors darau ir tai, žinoma) dėl vėlavusio skrydžio, žiūriu į SAS logotipą ant sparno ir mėginu pajausti kaip jis gražiausiai suskambės mano minimalistinėje kompozicijoje.“ Nuskamba šitaip:
Prisimenu žmones iš vieno fotografijos portalo, dėjusius lėktuvų nuotraukas. Skrendu iš Birmingemo ir prisimenu vieną ten gyvenantį vaikiną. Gyvenime nesu jo mačius, bet, kaip dabar madinga, virtualiai pažįstu. Žodžiu, nusprendžiu, kad fotografavimas atlieka terapinę funkciją. Kai fotografuoji, nuotaika jau savaime yra. Nes turi susikaupti, stebėti, nusiteikti, mąstyti ir būti pasiruošęs. Stabilizuoja ir ramina. Čia gan paprasta prasmė.
Gilesne prasme, visi geriausi (bent jau mano) darbai gimsta iš vidaus: iš kažkada, kažkur ir su kažkuo išgyventų jausmų ir patyrimų, kurie vis priverčia viduje sudrebėti. Tokiems darbams ilgai kaupiuosi. Nes tiesiog išliedama tas emocijas ir nuotaikas, nieko nepasieksi – jos liks tik asmeniškai primenančiais nuotaikos pliūpsniais, apie kuriuos kiti gali suprasti tik tiek, kad kažkam skaudėjo, buvo smagu, gera ar vieniša. Kai noriu apie tai kažkokiu būdu komunikuoti su kitais fotografijos pagalba, privalau jas suvaldyti, padaryti svarbiomis ne tik man, bet ir įdėti šiek tiek universalumo. Norint padaryti jas perskaitomomis (bent jau tiems, mano bangomis mąstantiems žmonėms) privalau apgalvoti ne tik turinį, bet ir formą. Kad ji būtų paveiki. Kas, kodėl ir kaip. Kokia žinia ir koks jos įgyvendinimo būdas. Ir dar to suvaldymo procese visgi neprarasti to svarbiausio pradinio impulso, iš kurio ši nuotrauka kilo, ir be kurio ji nesuskambėtų.
Turinys ir forma
Kartą Trimakas nusivede į tokį apleistą kiemą prie Dailės akademijos – griuvėsiai, konteineriai, besimėtančios šiukšlės ir šv.Onos bažnyčia fone. Tema:„vieša-privatu.“ Laikas – valanda. Sukis kaip nori. Fotografavimo erdvė aiškiai apibrėžta. Kiemas, turėjęs mažiausiai potencialių galimybių mane kuo nors sudominti fotografiškai. Bet po kokios valandos meditavimo tame kieme ir vėlesnės nuotraukų peržiūros ir aptarimo, dabar mane galima siųsti fotografuoti ką nori. Ir kur nori. Tai visiškai prarado prasmę.
(foto serija)
Šią nuotraukų seriją dariau atlikdama namų darbus viską leidžiančiu ir kartu viską ribojančiu pavadinimu - „12 valanda”. Turėjome laikytis vienintelės sąlygos. Kasdien, visą savaitę lygiai 12 valandą paspausti fotoaparato mygtuką. Tiek to gudrumo. Tokius darbus jau pats pavadinimas ir idėja įtraukia į tam tikrus konceptualius rėmus. Supratau nei daug, nei mažai – kad idėja yra svarbiausia.
Žinoma, gražiausia, kai idėja, forma ir turinys bendradarbiauja.
Fotografavimas kaip projektas
Nuo kažkurio momento fotografavimas man tapo projektu. Ne fotografavimu kažin ko ar bet ko, ne kažin kokių momentų gaudymu. Įdomiausia pasidarė – kurti sąmoningai. Patirti, išgryninti idėją, iškelti tikslą, suformuluoti uždavinį, apgalvoti priemones. Kalbu lyg apie savo disertaciją. Bet ir fotografijoje mistika užleido vietą šiokiai tokiai matematikai, ir nuo to tik geriau. Kartais turiu užrašyti mintį ir palaukti, kol jį įgaus aiškesnį vaizdą. Paieškoti vietų, šviesos ir dienų tai minčiai įgyvendinti. Išlaukti, kol ji pabus šviežiai išryškintoj juostelėje ir paskui po kiek laiko pažiūrėti dar kartą nauju, „tarsi iš šalies“ žvilgsniu.
Būna nepavyksta, neįvyksta, pasirenki ne tą techniką ar susimauni ryškimo metu. Tada taikau vieną iš savo mėgiamų strategijų, kuri vadinama „tai tik fotografijos“ arba „svarbiausia – gerai pasismaginti“. Dabar madinga turėti savęs, besilaukiančios nuotraukų. Neturiu, ir niekada nepasigedau. Mat jeigu reikėtų padėlioti prioritetus, tai „gyventi“ būtų pozicija aukščiau už „fotografuoti“. Yra plėtojančių mintį – fotografuoju, kad gyvenčiau, bet ši mintis savo gilumu nestelbia šio teksto tikslą.
Nemažai fotografuoju ir tebemąstau iki šiolei – apie vaizdą ir žodį kaip apie nevienmačius dalykus, apie fotografiją ir tikrovę, apie fotografijos kritiką ir pagrįstą vaizdo vertimą žodžiais. Bet viskam savas laikas. Reikės priminti Marijai ryt prigriebti tą mano dangtelį nuo fotoaparato objektyvo.
P.S. PAMENI DAR MANE?
laukiu prašviesėjimo, kai norėsis ir turėsiu laiko rašyti naujus:)
p.s. o apie "įsimylėjimus", tai turbūt tiktų sakyt "abipusis" ;))) nu ir taip tą žinai:)
ir dar aš n-tąjį kartą įsimylėjau tavo galeriją. taip gera
Metus turiu fotiką, seku fotografijos temą, bandžiau išstudijuoti techninę fotografijos dalį (suprantu pre-elemantary lygmeniu:)), o akies ir pojūčio, kaip neturėjau, taip neturiu. Tarkim tai mano mini Hobby domėtis fotografija....