maMOs apie fotografiją // AURELIJA

Aurelija – 3-mečių dvynių Lauros ir Martyno mama, teisininkė.

Virš 10 metų gyvenusi mano namų pašonėje, buvo pažįstama tik iš matymo, kol nepasamdė manęs „lėtajai“ savo šeimos fotosesijai. Ėmėme ir susidraugavome, prieš pat jai išsikraustant iš tos pašonės. Būna ir taip. 

Iškapsčiau seną Tavo citatą: „Fotografija – mano psichoterapija, mano joga, mano hipnozė, mano priklausomybė, mano dopingas, mano įkvėpimas ir mano atradimai...“ Pakomentuok ją plačiau – kada ir kuo Tave patraukė fotografija?

Tai taip ir yra: tiek fotografavimas (ypač kai fotografuojamieji neturi kažkokių lūkesčių ir aš nejaučiu įsipareigojimų), tiek nuotraukų / albumų tvarkymas, vartymas man yra tikrų tikriausia terapija ir pasikrovimas. Būna, kad tada nieko nebegirdžiu ir pakylu virš bet kokių žemiškų  rūpesčių ir reikalų. Tie retkarčiais į objektyvą įkliuvę „kadrai-atradimai“ veikia kaip stiprus dopingas ir motyvatorius ieškoti, tykoti, laukti, sėlinti ir pagauti dar... Yra keletas kadrų (iš 3,5 metų vaikų fotografavimo!), kurie man yra nežmoniškai vertingi – galiu žiūrėti valandų valandas.

O fotografija mane sudomino visai buitinėmis aplinkybėmis: seniai seniai (kai dar nežinojom, kas yra ekologija ir nerūšiavome šiukšlių) su „fotoaparatu-muiline“ nuobodžiaudama prie giminių susitikimo stalo stambiu planu ėmiau fotografuoti baltą mišrainę riebiam ir klampiam majoneze, rūkytą dešrą, sidabru blizgančią silkę paskutiniuose pataluose ir pan... Tad pradžia buvo šiek tiek makabriška, bet pasidarė įdomu.

Kas Tau fotografuojant sunkiausia, o kas – smagiausia?

Jei apie apčiuopiamus sunkumus, tai vis dar jaučiuosi nepakankamai išbandžiusi / išnaudojusi savo fotoaparato techninių galimybių, tai iki šiol nežinau, kiek gerų funkcijų / nustatymų dar neatradau. Kita vertus, jei neieškau, vadinasi, mano saviraiškai šitam etape užtenka. 

Jei mažiau apčiuopiamai, tai manęs dažniausiai nedžiugina ir santykinai slegia pafotografavimas iš pareigos (na, tiesiog, kai nesinori). O be įkvėpimo ir rezultatai dažnai neįkvepiantys... Nieko naujo nepasakysiu, bet ir man geriausi kadrai „nukrenta iš dangaus“, t.y., jie visiškai atsitiktiniai.

Pagrindinis ir nemirtingas smagumas man – nepozuojančių vaikų fotografavimas. Gali lįsti į akis, pakilti į orą, sušokti „Gulbių ežerą“ – maži vaikai vis tiek tau nepozuos ir bus iki negalėjimo natūralūs (jų mimikos, judesiai, mąslūs žvilgsniai...)! Kai neturėjau vaikų, su panašiu džiugesiu (be dešrų ir mišrainių) galėjau fotografuoti, pavyzdžiui, vištas. Irgi smagu buvo. 

Ar jauti kokią nors dvynių fotografavimo specifiką? Kaip dėlioji jų nuotraukas į albumus: abiejų vaikų bendrai ar kiekvienam atskirai?

Sunku pasakyti, ar kaltas mano nepakankamas fototechnikos išstudijavimas, bet tikrai dažnai nežinau, kaip sufokusuoti abu vaikus viename kadre (jei abu susiglaudę – pasiteisina fokusavimas ant tų prigludusių smilkinių). Tiesa, nesistengiu suvaryti juos būtinai į vieną kadrą, dažnai fotografuoju ir po vieną, bet kitas tada būtinai pralekia per antrą planą. Šiaip dvyniams būdinga būti nuolatiniame ryšyje, tad juos fotografuoti gal net paprasčiau: lipti į baseinėlį kviečia ne mamą su fotoaparatu, o sesę / brolį; išsitepę šokoladu žiūri vienas į kitą ir leipsta juokais; kviečia kits kitą apžiūrėti surastą riebų slieką darže, vienas gavęs sausainį, tuoj praneša žinią kitam ir pan.  

Pirmų metų turim 2 albumus (taip išėjo neplanuotai), bet jie analogiški. Mūsų vaikai iš esmės yra visad kartu (kitokio gyvenimo jie ir nežino), tai jų vaikystė, jų istorija vienas be kito neįsivaizduojama, todėl atskiri albumai kol kas galėtų skirtis nebent viršelio nuotraukomis...

Ne paslaptis, kad artimiau susipažinome, kai pasamdei mane pafotografuoti Jūsų šeimą. Žinau, kad esi išbandžiusi ir kitų fotografų paslaugas – šeimos ir asmeninės fotosesijos. Ore sklando daug patarimų šeimoms, planuojančioms fotosesijas: „atsipalaiduokite“, „būkite savimi“, „ateikite pavalgę“ ir pan. O ką tu patartum šeimos fotosesijas rengiantiems fotografams, žvelgiant iš kliento pusės?

Pasiūlymas atsipalaiduoti, sakyčiau, gali suveikti priešingai bet kuriai pusei: „hm, vadinasi, yra dėl ko būti įsitempus!“.

Aš, matyt, aiškiai išsakyčiau pageidavimus dėl mano buvimo („nebuvimo“), t.y., kiek įmanoma, manęs nesureikšminate / nematote, tiesiai šviesiai - mane ignoruojate (savo ruožtu aš nelaikau to nemandagiu elgesiu su svečiu ir padėkoju, kad man netrukdote), einate ten, kur norite jūs ar kur veda vaikai (manęs palaukti nereikia, manęs nėra), nesistengiate manęs kalbinti, nesiūlote kotletų ir t.t. Manęs nėra.

Gal dar patarčiau nesiūlyti nieko neplanuoti – kaip tik tegu šeima suplanuoja: grindis plauti, daržą ravėti, tešlą minkyti, sniegą nusikasti, išaugtus rūbelius perrinkti ir pan. Iš drybsojimo ant sofos ir galvojimo, ką nuveikus, gali būti mažai naudos.

Tu gana organizuota ir planuojanti. Spėju, kad turi kokią nors neblogą šeimos nuotraukų tvarkymo sistemą. Papasakok, kada ir kaip randi laiko nuotraukoms atrinkti ir sutvarkyti, kaip jas saugai.

Turiu visiškai nuvilti – paskutinę fotoknygą dariau prieš 2 metus… Vis pasiteisinu visokiais kitais svarbiais rūpesčiais, dėl ko mano miegas vėlyvais vakarais man yra gyvybiškai būtinas (na, įskaitant ir savaitgalių pietų miegą su vaikais... J). Kadangi pastaruoju metu baigiu užkišti visas laikmenas su nuotraukom (t.y., vietos liko gal kokioms 200 nuotraukų), esu įvaryta į kampą, tad privalėsiu kažkaip šitą reikalą sutvarkyti. Be to, pradeda imti bloga nuojauta, kad tokie man brangūs kadrai gali tiesiog “nusprogti” kartu su tom perpildytom laikmenom… O taip rizikuoti, ginkdie, negaliu!

Ar turi kokių nors su fotografija susijusių planų? Kokie jie?

Labai norėčiau išmėginti savo jėgas fotografuojant su juostiniu fotoaparatu – tokie kadrai man visad yra kažkuo nostalgiški, kažkuo magiški, kažkuo ypatingi, įtaigesni, šiltesni, ir absoliučiai tikresni ir gyvybingesni nei skaitmena... Net nežinau, ar tai svajonė, ar planas. Bet, kaip sako, nagai niežti...