In Between Love

„Neturėjau daugiau meilės romanų – tiesiog turėjau daugiau fantazijos.“ „Jai ne feng shui su vyrais, kuriems ne feng shui su pinigais.“ „Jei negali išsirinkti iš dviejų, rinkis trečią“. Man vis dar patinka šie mano draugių posakiai, nors nebestebina kaip anksčiau. Stebiuosi tik tuo, kaip įdomiai susuktas šis pasaulis. Dauguma moterų per savo gyvenimą įgyja panašų išminties komplektą: tyra meilė šešiolikos, sugriauta – aštuoniolikos, gyvenimo meilė trečioj dešimty, brandus prieraišumas – ketvirtoj. Tipiška branda pasireiškia visaapimančia meile – savo vaikams, tėvams, Tėvynei ir sutuoktiniui. Kartais ir kai kurioms kitoms gyvoms būtybėms. Tolimesnės eigos prognozes riboja mano amžius ir patirties stoka.

Kiekvienas padorus rašytojas bent kartą savo gyvenime yra paskelbęs rašinį apie rašymą. Arba bent jau pamąstęs apie tai, kam, kaip, kodėl rašoma, kas sudaro gerą kūrinį, ir kas jam trukdo. Nesu rimta rašytoja, juo labiau – nedrįstu vertinti savo pačios padorumo. Tačiau dabartiniame pasaulyje visi esame intersubjektyvūs ir intertekstualūs – neseniai apsigyniau disertaciją, o kai kurių sukauptų žodžių negalėčiau taip lengvai pavartoti įprastuose pokalbiuose. Taigi ir aš sąmoningai ar pasąmoningai nusižiūriu iš kitų autorių rašymo strategijas.

Iš banalesnių – truputį sekso, meilės ir mirties reikalų nėra pamaišę nė vienam kūriniui. Subtilesnių pasiūlymų radau skaitydama „Bėgančios su vilkais“. Anot knygos autorės, moterų vaizduotė yra aktyviausia pms laikotarpiu: tuomet mūsų pasąmonė esanti labiausiai atvira. Sutinku, kad harmonija su savo ciklais yra geras dalykas, tačiau nežinau, kokia ten harmonija, kai maudžia krūtinę, ir nesi tikra, ar tai pms, ar nėštumo pradžia. Lygiai taip pat nežinau, kuo nervuota moteris yra geriau už taikiai nusiteikusią. Bet jei tik tai padeda rašyti, man viskas tinka.

Kartais rašydavau minčių lietumi, traukdama epizodus iš kasdienybės. Atsibudusi šeštą ryto susirišau uodegytę ir prisiminiau Lapino straipsnį, kur anas ragino būti nepriklausomiems nuo kitų ir neleisti jiems įtakoti tavo nuotaikų. Nieko nenorėjau labiau kaip priklausyti nuo kitų – man visąlaik atrodė, kad tai yra žymiai aukštesnė drąsos forma. Tai būdavo žavingiausi tekstai – be aiškaus tikslo, siužeto, pradžios ir pabaigos. „Tai nutiko pavasarį. Tokiu metų laiku, kai išėjus į gatvę iš visų pusių tik ir girdėjosi: ar tu matei, kaip ji pažiūrėjo, o tu girdėjai, ką jis pasakė? Porelės važinėjosi dviračiais. Lengvai pavydėjau jiems  nežinojimo  ir tyros meilės, kurios dar niekas nedrumstė. Pažįstamos vyrėlesnės porelės, kurių amžiuje nedrumsta meilė darėsi jau įtartina, irgi leido sau slysčioti į kairę ir dešinę, besidalindamos neįpareigojančiiais pažadais ir prisilietimais, kurie  – negalėjai suprasti – ramina ar jaudina. Vienas neprisistatęs serviso darbuotojas, su kuriuo mano vyras mėgino derėtis dėl  kuro siurbliuko žarnelės kainos, pasakė: „Tiek kainuoja. Svarstyti beviltiška“. Tuo tarpu vienos konferencijos moderatorius, prisistatęs Gintautu Mažeikiu, pasakė: „Supratom daugiau negu galėjom.“ Galiausiai prisistačiau aš pati ir apibendrinau: „Toks metų laikas. Patyrėm daugiau negu galėjom. Svarstyti beviltiška.“

Visus klausimus apie viltį ir prasmę man sustatė į vietas atskridusi Aušra. Ji išdėstė savo lacanišką poziciją apie prasmę ir pateikė išvadą, iš kurios nei atimsi, nei pridėsi: prasmės kaip tokios nėra. Mes, psichologai, kartais pernelyg užsižaidžiame prasmės ieškojimais: atseit sugalvojęs atsakymą į eilinį savo „kodėl“, žmogus taps laimingesnis. Pora mėnesių vėliau kukliai sėdėjau klausydamasi Tomo Sodeikos, kurio mintys buvo kitokios, bet išvadas dariau panašias: prasmė ne atrandama, ji išgyvenama arba ne. Ir jokie papildomi svarstymai nepadės nei ko pamilti, nei ką pamiršti.

Kai nesirašydavo, iki pat kaklo užsisagstydavau neperpučiamą striukę ir eidavau prie jūros. Ištrindavau rankas riešutiniu kremu. Sutrindavau tarp pirštų mėtos lapelį. Negalėjau tiksliai pasakyti, iš kur atsirado viskas, ką parašiau: kavinėse, mašinose, susirašinėjant, minkant tešlą. Kuo daugiau juslinio patyrimo, tuo daugiau žaliavos rašymui. Gaila, kad dažniausiai sėdėjau prie kompo išvarginta darbų ir bet kuriai kavinėj sėdinčiai gyvai didžiaakei penkiasdešimtmetei pavydėjau gebėjimo džiaugtis gražiais debesimis ir florentinais vakarienei. Nors lygūs tankūs kirpčiai dengė glotnią mano kaktą, jaučiausi prisigėrusi reikalavimų ir beveik nusipelniusi pensijos.

Bet užteko pervažiuoti dviračiu gumbuotomis medžių šaknimis, pasinerti į bet kurį prūdą ir, plaukiant ant nugaros, išgirsti save pačią kvėpuojant ar paskaityti ką nesusijusio. Greitai atgaudavau ryšį su savo moteriškumu. Matyt, dar ne senatvė, nors jau pradedu matyti jos ženklus pavienių žilų plaukų, krepšy pastovią vietą užėmusios skystos pudros ir didesnio atlaidumo žmonėms pavidalu.

Pabumbėti ant savo moteriškumo – irgi neblogas dalykas, kurpiant vieną kitą pastraipą. Juk vyrams netenka vežiotis su savim atsarginių padorių basankių, idant vairuodami persiautų darbe avimas nepadorias šlepetes. Čia kalbu, atmetus nėštumus, gimdymus ir co. Bet kuriuo atveju rašymas labai pagelbėdavo – galėdavau bet kada prabilti vyro vardu. „Keturmetis mūsų bernas šoko, kai valiau jam dantis. Susivėlusi, bet vis dar nepaprastai graži mano žmona, pasikabinusi ant klubo mažąją, mėgino niūniuodama iššukuoti anos gaurus. Staiga aprėpiau mus visus ištobulintu profesionaliu fotografo žvilgsniu. Mano meilė netikėtai žvilgtelėjo į mane tarsi sutrikusiu patikliu žvilgsniu, kuris tarė: ar jauti, kokie esame laimingi? Žinojau, kad esam. Chalato kišenėje glaudžiau telefoną su neskaityta meilužės žinute. Jaučiausi žiauriai nepatogiai. Spaudė širdį ir įsitempusį trikotažą pilvo apačioje. Nežinojau ir nenorėjau žinoti, kaip man reikėtų paaiškinti žmonai dar vieną septintą ryto atkeliavusią sms – vargiai galėjau nurašyti tai bendradarbiams. Nusukau kalbą bardamas besitaškantį sūnų. Prabėgus metams užtikau žmonos dienoraštį, ir, atsekęs tą pačią dieną, perskaičiau: „Toj dienoj nebuvo nieko gero, išskyrus gerai išstypusias pipirmėtes ant palangės.“ Sunkiai tilpo galvoje, kad mano meilė vis dar rašo dienoraštį, ir kad abudu vis dar jaučiame panašiai, kaip ir tada, kai mūsų meilės dar niekas nedrumstė.“

Kai kurie artimesni draugai transliavo man mintį: „tavo kasdienybė įdomesnė, nei bandymai slėptis“. Tuomet parašydavau ką nors atseit apie save. „Namai – ten, kur pailsiu. Savuose galiu pasakyti tiksliai, kada saulės šviesa atsimuša į priešais stovinčio namo langus ir meta atspindėtą šviesą į mūsiškį butą. Žinau, kaip šis trumpas dienos laikas ir šviesos trajektorija  keičiasi skirtingais metų laikais ir tuomet, kai ant palangės stikliniame inde stovi tik paraugti agurkai ir laužo šviesos spindulius.
 

Iš principo man visai patiko gražuoliai filmuose, „rūkantys persikorę per balkono turėklą ir išstatę raumeningą savo kūną kaimynų apžiūrai“. Tačiau tikram gyvenime kėliau kur kas žemiškesnius reikalavimus. Norėjau vyro, su kuriuo dalinčiausi viena lova, ir kuris, žiūrėdamas fulę, bent retsykiais skirtų man tiek pat dėmesio, kiek ir ekranui, kas neabejotinai yra didelio atsidavimo ženklas. Esamas netrukdo man gyventi, man patinka prigulti prie jo nugaros ir glausti prie krūties vaikį. Grįžusi namo rasdavau ant lovos išmėtytus rūbus ir įvairiom pasaulio kryptim sumigusius mūsų vaikus. Ar ko dar trūksta iki moteriškos pilnatvės?“
 

Bet kažkokia sraigiška prigimtis vis tiek verčia mane baugščiai trauktis. Dažniausiai mano rašymas – tai grynas akių dūmimas, norint paslėpti tikrąjį veidą. Negali nematyti paralelių su nuotraukom. Fotografuodamas į kadrą atsirenki tik tau patinkančią kasdienybės dalį. Jei turi account'ą facebook'e, gali sėkmingai kurti įspūdį, kaip gerai tau viskas sekasi. Tarsi ir nebūta ilgesingų dienų. Tarsi niekada neverpčiau nėriniuotų tekstų, ypač, kai Domas užtraukdavo tą dainelę apie „nėriniuotą suknelę“. Žinojau, kaip gundė tie nėriniuoti skaitiniai, bet kam tuo piktnaudžiauti? Juk nefotkinu, kai penktą ryto prisistato Domas – „išvaryk jam musę“. Nusišypsau, bet nuo to nepasijuntu labiau išsimiegojusi. Gerai, kartu su Audra eisiu pirkti „Vytauto“. O paskui pietaudamos abidvi spoksosim į teliką kaip kad gali tik tie, kurie namie jo neturi arba nežiūri.