Rūta

-        Ar stovi?

-        Ar man?

-        Ar tu?!

-        Kas yra?

-        Dvi juostelės.

-        Kokios juostelės?

-        Tokios! Ir viena iš jų garantuotai tavo.

Panašūs dialogai prasisukdavo Rūtos galvoje beveik kas mėnesį, bet niekada nepasitvirtino. Gal tik kartais žodį „garantuotai“ būtų mieliau iškeitusi į „tikriausiai“.

Užmečiau akį į Domo maikę, kurioje nesunkiai galėjai išskaityti viską, ką jis veikė per dieną: nuo iš ryto ragautų braškių su pienu iki vakare ant žarijų keptų šonkaulių. Įmečiau į prijuostės kišenę „Sostinę“ ir „Vilnių“. Kažin, kuris iš kurio nutrenkė pavadinimą? Galvoje šalia Mariaus Buroko pasidėjau varnelę: kai būsiu knygyne, pažiūrėsiu. Perkračiau smegenis dar kartą. Pagalvojau, kad vieną berną galvoje (širdyje?) jau ir taip nešiojausi. Užteks. Ši bus mergina, vardu Rūta.

Susipažinom visai neelegantiškai. Ji metė į mane tokį žvilgsnį, kad iškart tapo aišku: pasikėsinau į vyrą, kuris rūpėjo ir jai.

Atidėjusios vyrų reikalus į šalį, mudvi nejučiom susidraugavome per bendrą aistrą fotografijai. Ana buvo trenkta tiek, kad pozavo man, kaip tik nori. O man fotografavimas buvo kaip nėštumas ar kita kažin kaip ypatinga būsena. Nežinau, dėl ko kito (gal tik kartą gyvenime dėl marinuotų žirnelių) būčiau trenkusis į degalinę apie vidurnaktį, kaip kad tiek kartų trenkiausi distiliuoto vandens juostos praplovimui. Žinojau, kad chebra plauna su keliais lašais Fairy ar kokiu ten dar biesu, bet man taip nesigavo.

Rūta gimė sostinėje ir mėgo miesto gyvenimą: kavines, atsitiktinius pašnekesius, dviračius, pakeleivingus ledus. Rengėsi taip, tarsi jai nerūpėtų. Nereiškia, kad nerūpėjo. Be vargo darydavo mažus moteriškus atradimus. Kažkur išskaitė apie kokosų aliejų. Kur dar tokių gėrybių, kurias vienu metu gali ir tepti ant kūno, ir kepti blynus. Tarsi Dievo duotybe naudodavosi neklusniai krentančiomis suknelės petnešėlėmis, karoliais, tarpu tarp šlaunų, ją iš kitų išskiriančiu tarpeliu tarp dantų, duobutėmis ant skruostų ir nugaros duobutėmis.

Tiems, kuriuos manė mylėjusi, atsiduodavo laisvai ir svetingai. Ir  vyrai ją už tai mylėdavo. Tačiau ligšioliniai santykiai klostydavosi visaip. Pripažino, kad buvo pilna nežinia iš kokių idėjinių sumetimų praleistų naktų. Jų nesiilgėjo. Susitikus su mergom tokius santykius nupasakodavo greitai ir trumpai –  „seksodromas“. Pasitaikydavo įdomių vaikinų, kurie rodė jai dėmesį ir nebūtų atsisakę gauti iš jos ne tik dėmesį. Bet netraukė, nors pasiusk. Nurašė tai kraupiam jų teisingumui. Vedę vyrai, kuriuos pažinojo, savo galvose buvo stebuklingai suderinę sistemą: „Žmona yra žmona. Tuo viskas pasakyta.“ Kad žmona yra žmona, ji dar pajėgė suvokti, bet kas tuo pasakyta – jau nelabai. Pati kelis kartus mėgino perimti tokią mąstyseną ir mėgautis „čia ir dabar“, kuris niekaip neveda į „ten“. Paskui numojo ranka ir nurašė tai profesinei ligai. Rūta buvo gabi literatūros kritikė ir žinojo, kas yra naratyvas, o  niekur nevedančios istorijos jai netiko.

Didelės leidyklos užsakymu Rūta rengdavo šiuolaikinės literatūros apžvalgas. Iš prigimties kukli, niekada nesidrovėdavo tekste įvardinti reikalą taip, kaip yra. Jautė skirtumą tarp „mylėtis“ ir „dulkintis“ ir nematė reikalo to dangstyti. Nors buvo gerbiama kolegų, džiaugėsi, kad jos pačios močiutė tik vargais negalais baigė pradinę mokyklą, beveik nemokėjo skaityti ir niekada dorai nesuprato, kuo užsiima anūkė. Kažin kas drovaus tūnojo Rūtos prigimtyje.

Per tą tūnojusį kažin ką ir ji ilgai nešiojosi širdyje vieną berną. Pati sau dažnai pagalvodavo, kažin kaip čia būtų buvę, jeigu jųdviejų mintys būtų matomos. Kiek kartų būtų susidūrusios keliaudamos tuo pačiu maršrutu –  galvojant vienam apie kitą. Dievas matė, kad dažnai. Bet nieko nesakė.

Ilgą laiką negalėjo suprasti, ką jai primena tas jausmas, kurį patyrė būdama su juo. Paskui toptelėjo. Tai buvo gryna Leicos fokusavimo sistema. Leica fotoaparatuose fokusuojama suvedant du ieškiklyje matomus vaizdus, kol jie sueis į vieną. Pagaliau į vieną suėjo tas, kurio geidė, ir tas, kuris šiuo metu kaip tik buvo čia. Gulėjo visai šalia jos, kiek pavargęs ir, atrodė, laimingas. Nieko nekalbėjo. Nes apie jausmus jis tylėjo kaip partizanas, o kalbėti apie kažką kitką nekilo minčių. Rūta irgi nebesiblaškė ir jautėsi savo vietoje. Buvo gera žinoti, kad gulėdama vonioje gali garsiai sušukti: Andriau, Sauliau ar kitaip (pagal aplinkybes), ir jis tikrai ateis jai patrinti nugarą kempine.