MaMOs apie fotografiją // ASTA

Asta – dvylikametės Ievos mama (aukščiau matote Ievos darytą mamos nuotrauką); muzikantė (altininkė) – mano vyro kolegė. Ko tik ji nedaro: sportuoja, slidinėja, studijuoja, sodininkauja ir... fotografuoja. 

Papasakok apie lankytus fotografijos kursus Vilniaus Dizaino kolegijoje.

Esu smalsi – domiuosi daugeliu dalykų. Tas žingeidumas ir atvedė į fotografiją, o noras gilintis – į kursus VDK. Šiuos kursus galėčiau rekomenduoti kiekvienam besidominčiam fotografavimu. Labai smagi draugiška aplinka, puiki mokytoja Dalia Mikonytė, daug įvairių žinių apie fotografijos istoriją, technikas, gyvi praktiniai užsiėmimai. Kursuose išmokau geriau matyti fotografiškai, „dėlioti“ realybę į atvaizdą, jaustis tvirtai ir nebijoti klysti fotografuojant, matyti „klaidas“ nuotraukoje; na, ir susipažinau su bendraminčiais – iki šiol bendraujame.

Tavo Ieva jau gana didelė. Kaip keitėsi dukros fotografavimas jai augant?

Nors man paprasčiau fotografuoti negyvus objektus, bet fotografuoju ir dukrą, nuo pat mažumės. Pradžioje fiksuodavau, kaip greit ji auga, įvairias būsenas, žvilgsnius, veido mimikas. Dabar labiau kvailiojame kaip draugės, „asmenukinamės“, tiesiog fotografuojame viena kitą. Būna, kad ji pati fotografuodama tuos pačius objektus, pamato visai „kitu kampu“. Kartais tariuosi su ja redaguodama kokią nors nuotrauką.

Visai daug fotografuoji telefonu ir daliniesi šiomis akimirkomis Instagram’e. Ką jos Tau reiškia?

Šiame greito gyvenimo tempo ir vartojimo laikmetyje labai sunku nebūti įsuktam į tą sūkurį. Neišvengdamai bėgdama / lėkdama, bet jausdama poreikį fotografuoti, įjunkau į telefono kamerą – tiesiog ji visad po ranka. Instagram‘as vėlgi – dėl greito pateikimo, patogaus redagavimo, pasidalinimo. Nors, žinoma, tai niekada neatstos to jausmo, kai neši ryškinti fotojuostelę ir to nekantraus laukimo, kokios bus nuotraukos.

Daugiau dalinuosi neasmeninėmis nuotraukomis, nors ir fotografuodama gamtą, objektus dažniausiai noriu perteikti tuometinę savo būseną, mintis, prisiminimą ar grožio atradimą. Kartais tai būna taip staigu ir trapu, kad vos spėju užfiksuoti. Neseniai teko visą mėnesį pravaikščioti su ramentais dėl lūžusios kojos. Kaip aš pykau, kai norėdavau staigiai fotografuoti, o rankos būdavo užimtos. Ir kol aš viską lėtai, nerangiai susidėliodavau, kadras būdavo dingęs...

Kaip manai, ar tai, kad esi muzikantė, kaip nors veikia Tavo būdą matyti pasaulį ir fotografuoti?

Sakyčiau, kad labai minimaliai veikia. Galvoju, kad darbe net nefotografuoju. Tarsi du atskiri pasauliai man čia.

Mėgstamiausi fotografai ar fotografijai skirti šaltiniai, kuriuose ieškai įvėpimo.

Man labai patinka A.Sutkaus darbai (ypač portretai), A. Kunčiaus gamtos vaizdai. Peno akims randu facebook‘o foto profiliuose (Phoze Magazine), tapyboje.

Patarimas tėvams, fotografuojantiems savo šeimas.

Patarčiau fotografuoti savo šeimas, ypač vaikus, kasdienybėje, neieškoti specialių progų, nes kiekvienądien mes vis kitokie.

Daugiau Astos nuotraukų:

https://www.instagram.com/janastute/