MaMOs apie fotografiją // EVELINA
Evelina kartu su vyru Aleksandru augina beveik 3 metų dukrytę Kotryną ir laukiasi dar vieno vaikelio. Evelinos nuotraukas ne taip seniai atradau Instagram‘e. Jos išsiskyrė iš nemenko srauto mano sekamų mamų „švariu“ ir estetišku atlikimu.
Evelina apie save.
Abu su vyru esame IT specialistai. Gal kaip atsvarą „tiksliajai“ specialybei turime daug “meninių” hobių. Fotografija - vienas jų. Mane „užkrėtė“ vyras, eksperimentavęs su įvairiomis technikomis ir priemonėmis. Gerokai daugiau dėmesio fotografijai pradėjome skirti sukūrus šeimą ir atsiradus dukrytei – norėjosi įamžinti geras emocijas.
Tikrai ne kiekvieno vaiko nuotraukos yra tokios minimalistinės ir net konceptualios. Papasakokite, kodėl Jums artima būtent tokia estetika?
Matyt, dėl to, kad mes siekiame gyventi minimalistiškai ir estetiškai, tai atsispindi ir mūsų nuotraukose. Dalis yra dokumentinio pobūdžio, bet tuo pačiu stengiamės, kad buitis jose atrodytų kuo „švaresnė“. Kitos nuotraukos yra pastatiminės. Jose įgyvendiname įvairias idėjas namų sąlygomis, laikydamiesi tų pačių principų.
Kitas klausimas, susijęs su ankstesniuoju. Kaip Jums pavyksta išlaikyti kadrą tokį „švarų“ ir neperkrautą detalėmis, kai namuose yra mažas vaikas? Bent jau mano pačios namų aplinka paprastai yra gerokai sukuista.
Mūsų vaikas, kaip ir visi kiti vaikai, sukuičia namus. Tačiau turime „dėkingą“ interjerą – neperkrautą daiktais, todėl „švariam“ kadrui pasiekti mums belieka patraukti išmėtytus žaislus ir rūbus. Bet ir tai pavyksta ne kiekvieną kartą.
Kokie keliai suvedė Jūsų šeimą su žymiu japonų fotografu Hideaki Hamada? Iš kelių nuotraukų IG supratau, kad jis yra svečiavęsis Jūsų namuose Vilniuje.
Su Hideaki susipažinome atsitiktinai. Vieną gražią vasaros dieną su vyru ir savo prancūzų buldogu sėdėjome ant žolės priešais Šv. Onos bažnyčią, fotografavome atsinešta juostine „Mamiya“, telefonais. Tai buvo, rodos, 2012 metai, pati Instagram‘o atsiradimo pradžia. Prie mūsų priėjo Hideaki, norėdamas nufotografuoti. Pradėjome šnekėtis apie fotografiją, paveiksluoti vieni kitus. Labai susidraugavom, pasikeitėm kontaktais. Vėliau jam išvykus šiek tiek bendravom. Po poros metų Hideaki vėl nusprendė atvykti į Lietuvą. Sutarėm susitikti toj pačioj vietoj. Vėl ten įsiamžinom. Šį kartą jau atsinešėm savo pusės metų dukrytę. Nuvykome pafotografuoti į kelias vietas. Hideaki mus nustebino pasiūlydamas pafotografuoti mūsų šeimą. Jam labai patinka daryti nuotraukas gamtoje, todėl nuvažiavome į šalia esantį parką. Gavome dovanų ką tik išleistą jo fotoalbumą. Po metų jam vėl grįžus, susitikome, pasikvietėme į svečius, bendravome, išėjome į miestą pasivaikščioti, pafotografuoti. Labai džiaugiamės šia draugyste: Hideaki labai paprastas, draugiškas, nuoširdus žmogus. Iš jo pasimokėme to japoniško paprastumo ir grožio pastebėjimo kasdieniškose situacijose.
Ar Jums sunku prisiruošti sutvarkyti šeimos nuotraukas (jas atrinkti, atspausdinti, sugalvoti, kaip saugoti)? Gal turit kokią nors sistemą, kaip tai darote?
Prisiruošti visada labai sunku, bet pradėję dažniausiai negalime sustoti, kol nepabaigiame. Nuotraukas sutvarkome, iškart jas sukėlę į kompiuterį. Peržiūrime ir pasiliekame tik nedidelę dalį, kitas triname. Atidėjus šį darbą arba pasilikus visas, geri kadrai tiesiog pasimes tarp visų. Tas pačias fotografijas laikome keliose vietose. Labai bijome jų netekti J. Spausdiname kol kas nedaug. Dažniausiai tik tam, kad padovanotume močiutėms. Bet turime planų atrinkti nuotraukų namams papuošti.
Įkūrę www.21tales.com, siūlote konceptualesnes nei įprasta vaikų fotografavimo paslaugas. Kaip Jums sekasi? Koks tokių fotografijų poreikis Lietuvoje?
Darant savo šeimos nuotraukas, nuolat kildavo įvairių kūrybinių minčių, kurias norėjosi įgyvendinti, tačiau to padaryti nepavykdavo dėl dukros amžiaus, vaikų kiekio ir panašiai.
Todėl norėjosi pabandyti tai įgyvendinti fotografuojant įvairiems vaikiškiems prekių ženklams. Kartu mes matėme, kad galime pasiūlyti įdomesnių idėjų nei jų esamos fotosesijos. Nesiorientavome į darbą su personalinėmis fotosesijomis. Įvykdėme tik kelis paprastus projektus: užklausimų gaudavome retokai, todėl gana greitai nusivylėme ir kol kas apleidome tai.
Žmonės pirmiausia kreipiasi į pažįstamus, draugus ar gimines fotografus. Todėl naujam dalyviui įsilieti į tokią rinką yra labai sunku.
Vienas patarimas tėvams, fotografuojantiems savo šeimas.
Nuotraukoje man labai svarbu ne tik užfiksuoti objektai, istorija, kuri vyko įamžinant tą momentą, bet ir žmogus, stovėjęs už fotoaparato, nusprendęs būtent tuo metu paspausti mygtuką. Mūsų šeima neturi ir tikriausiai niekada neturės užsakomosios kitų fotografų fotosesijos, nes mums atrodo, kad tai vienas tų darbų, kuriuos turėtų atlikti šeimos nariai (profesionalams paliekant fotografuoti tik oficialias šventes, tokias kaip vestuvės, krikštynos ir pan.). Tik savas žmogus pažinos visas šeimos subtilybes ir bus reikiamu metu tinkamoj vietoj.
Taigi pagrindinis patarimas būtų stengtis išmokti fotografuoti savo šeimą taip, kad nereikėtų šios paslaugos pirkti iš svetimų žmonių.
Daugiau Evelinos nuotraukų:
https://www.instagram.com/evga/